(„Ūkininko patarėjas“)
Ir šįryt lyja. Lijo vakar, užvakar. Lis ir ateinančią savaitę, nors meteorologai pranašauja, kad laukia keturios giedros dienos (kai skaitysite šį straipsnį, bus aišku ar atspėjo).
Žemdirbiai „gaudo“ giedros valandas ir kulia javus arba sėja žieminius rapsus. Lietus naikina ne tik gausų šių metų derlių, bet mažina ir ateinančių metų derliaus tikimybę. Nespėsime geriausiais terminais pasėti rapsų, vargu, ar visus laukus galėsime kokybiškai apsėti žiemkenčiais. Džiugina tik tai, jog šie metai dar kartą patvirtina, kad buvome, esame ir, matyt, liksime (jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungą išrinks į Lietuvos Seimą) žemdirbių šalimi.
Žmonės
Agrokoncerno grupės ūkiuose subrendusius pasėlius kulia per 80 kombainininkų, grūdus veža daugiau nei 150 traktorininkų ir vairuotojų, elevatoriuose tvarkosi daugiau kaip 250 žmonių. Dauguma jų – 20–30 metų jaunuoliai, prieš metus kitus baigę Aleksandro Stulginskio universitetą, kitus aukštuosius ar profesinius mokslus. Greta jų – vyresni, dar buvusiuose ūkiuose dirbę žemdirbiai. Darbo sąlygos sunkios, darbo valandos begalinės, užmokestis tikrai ne vokiškas, tačiau per visą mėnesį nemačiau nė vieno verkšlenančio žmogaus, nė vieno sutrikusio, nusivylusio, nelaimingo ar žadančio emigruoti. Žmonės pasitempę, budintys ar dirbantys, jei leidžia orai, po 12–14 valandų: kombainininkai, giedros naktimis sugebantys kulti iki paryčių, moterys nepaliekančios grūdų laboratorijų, kol eilėje laukia nors vienas grūdus atvežęs transportas, džiovyklų operatoriai, nesustabdantys mechanizmų ištisomis savaitėmis (dirbantys po 12 val.), nes žmonių nėra per daug, o Lietuva derliaus nuimti gali tik tiek, kiek pajėgia išdžiovinti turimos džiovyklos. Ar dar reikia įrodymų, jog mes – žemdirbių Lietuva? Lietuva, sauganti žemdirbiškas tradicijas nuo iki. Esu pasiruošęs kviesti dvikovon visus teigiančius, kad Lietuvos kaimas prasigėręs, tingus, vagiliaujantis, gyvenantis iš pašalpų. Netiesa. Tokie žmonės nesugebėtų per ketverius ar penkerius metus padvigubinti Lietuvoje prikuliamo derliaus, nesugebėtų išsaugoti karvių, kai pienas superkamas triskart pigiau nei parduodamas geriamasis vanduo, nesugebėtų maitinti kaimyninių šalių daržovėmis ir vaisiais, arabų – kviečiais ir miežiais, europiečių – rapsų aliejumi, sūriais ir kitais pieno produktais.
Artėjant rudeniui žemai lenkiuosi Jums, Lietuvos žemdirbiai, ir už Jus tvirtinu – atsilaikysime, derlius bus aruoduose, pienas pradeda brangti, vėl apsėsime laukus, nes Lietuvos gerovė priklauso nuo ūkininkų susipratimo.
Planavimo klaidos
Visų labai garbinama rinkos ekonomika dažnai paskatina mus, neišskirčiau ir savęs, priimti klaidingus sprendimus.
Praėjusią žiemą visi susižavėjome aukštomis žirnių kainomis. Du kartus išplėtėme jų plotus, tačiau kombainų parkui išplėsti galimybių pritrūko. Anksti pribrendę žirniai šį drėgną rudenį sustabdė kombainus. Nukūlusieji žirnius, kurie tinka maistui, pavėlavo kulti kviečius ir prarado kviečių kokybę, taip pat ir pinigus. Kiekvienas hektaras pavėluotai nukultų kviečių atneša mums apie 200 Eur/ha nuostolių, net laiku nukulti žirniai vargu ar padengs šį nuostolį. Dar blogiau tiems, kas, gelbėdamas kviečius, paliko nenukultus žirnius. Jie sukrito, dalis sudygo, tapo nerūšiniais. Neliko nei kainos, nei galimybių juos realizuoti.
Dar praėjusį rudenį dėl sausų dirvų bei didžiulio spaudimo atsisakyti dalies pesticidų ir insekticidų sumažinome žieminių rapsų plotus (Agrokoncerno grupės ūkiuose žieminių rapsų plotai mažėjo 2000 ha). Tiesa, šiemet derlius buvo mažesnis, tačiau 3,5 t/ha vidutinis žieminių rapsų derlius ekonomiškai yra efektyvus, o rapsų supirkimo kainos ir ateityje nerodo mažėjimo tendencijų.
Daugelis mūsų ne visai sėkmingai pasirinko žieminių kviečių veisles. Išlošė tie, kas augino įvairaus ankstyvumo kviečių veisles bei paliko plotų ir vasariniams kviečiams (kviečiukams). Išsitęsusi kviečių branda net šį rudenį leido nukulti kviečius maistinės kokybės (dar šią savaitę Janne veislės kviečiai, jei nėra pagulusių plotelių, atitinka antros klasės reikalavimus, o kviečiukai Rospuda ir Akvilon ne tik dera apie 6,5 t/ha, bet išsaugojo pirmos ir ekstra klasių savybes.
Pradėjome masiškai atsisakyti miežių, nors labai ankstyvos vasarinių miežių (nekalbu apie žiemkenčius) veislės, derėdamos po 6–7 t/ha, leidžia sėkmingai tvarkytis su augalų kaita bei juos auginti laukuose, kuriuose žieminiai kviečiai prastai dera. Abejojant, ar palikti pūdymą, ar sėti, reikėtų nepamiršti šešiaeilių vasarinių Edvin veislės miežių.
Vis dar nemokame intensyviai auginti daugiamečių žolių. Pavasarį, kai sugeltonuoja kiaulpienės, vienintelis metas, kai man būna gėda. Agrokoncerno grupės ūkiai, laikantys po 1–2 tūkstančius sąlyginių galvijų, puikiausiai tvarkosi augindami 0,3–0,4 ha daugiamečių žolių vienam sąlyginiam galvijui, net jei dalį karvių gano.
Patarimai
Pirma – kiek leidžia sėjomaina, išsaugoti ir plėsti žieminių rapsų plotus, juos draudžiant ne tik nuo iššalimo, bet ir derliaus netekties dėl ligų ir kenkėjų. Atkakliai priešintis rapsų auginimo technologijų ekologizavimui. Valstybinėms institucijoms padedant diegti nuostatą bitininkams, jog rapsai auginami ne kaip medingas augalas. Uždraudus bičių ganyklas žieminių rapsų laukuose, derliai dar padidėtų bent pustoniu, nors ir 3 t/ha derlius ekonomiškai efektyvus. Ūkiuose geriausiai derėjo Anderson, DK Sensei, Mercedes veislės.
Šių metų sėjos laikotarpis drėgnas ir šiltas. Manau, jog rapsų sėją galima drąsiai pratęsti iki rugsėjo 5 d. Vėliau reikėtų sėti žieminius javus.
Antra – jau rudenį parinkti žemės plotus žirniams. Žirnių auginti 30–50 ha vienam kombainui, atsižvelgiant į pajėgumą.
Trečia – šį rudenį, tuoj po derliaus nuėmimo, nupurkšti glifosatais visus laukus, išskyrus skirtus rapsams.
Ketvirta – laukus, kuriuose kitais metais bus sėjami rapsai, sėti ir žieminių miežių. Nuo iššalimo drausti ne tik žieminius rapsus, bet didesnėmis vertėmis apdrausti tiek žieminius miežius, tiek žieminius kviečius, pastaruosius paprastai draudėme tik simboliškai. Teigiama, kad 2017 m. kompensuojamos sumos už pasėlių iššalimą padidės iki 65 proc. draudimo įmokos, t. y. ūkininko dalis lieka 35 proc., o likusi dalis bus dengiama iš ES pinigų.
Penkta – parenkant žieminių kviečių veisles žinoti, jog puikiai derančios UAB „Agrokoncernas“ dauginamos Dagmar ir Artist veislės yra ankstyvos, Janne ir Gaja – vėlyvos. Nepamirškime, jog UAB „Agrokoncernas“ platina labai ankstyvą latvių selekcininkų išvestą Edvins žieminių kviečių veislę, kuri skirta ir prastoms žemėms (kvietrugių pakaitalas). Ji gerai žiemoja ir gerai dera durpynuose. Tiesa, jos derlingumo potencialas apie 7 t/ha. Tinka laukams, kuriuos puola šernai – yra gausiai akuotuota.
Šešta – masiškai apdorokime laukus glifosatais. Šiemet šilta ir drėgna, todėl varpučiai ir kitos daugiametės piktžolės labai gyvybingos, gana jaunos – efektas bus puikus. Tik ar pakaks Lietuvoje glifosatų?
Septinta – ryžtingai arkime nederlingus daugiamečių žolių plotus. Juos dar galima paruošti žieminiams kviečiams. Pavasariui palikti daugiamečių žolių arimą nepatartina, nors kviečiukai ar miežiai derėtų normaliai. Jei gerai derančių daugiamečių žolių plotų trūksta, verčiau palikti neapsėtą arimą (tik ne po senų daugiamečių, nes vėl greitai išplis kiaulpienės), o pavasarį pasėti daugiametes žoles be antsėlio, kurios net pirmaisiais metais derliumi pralenks senąsias. Sumažinti daugiamečių žolių plotus leidžia intensyvus tręšimas. Trąšos šiemet nebrangios. Agrokoncerno grupės ūkiai naudoja nedidelę 200–300 kg/ha NPK 4:16:34 normą, pavasarį – amonio sulfato 200 kg/ha bei salietros 200 kg/ha. Po pirmo, antro, jei lietinga vasara – ir trečio pjovimo tręšia 250–300 kg/ha azofoskos. Nuolat tręšiant azofoska, rudeninis NPK tręšimas nereikalingas. Žolės taip tręšiant velniškai auga. Šiemet Žeimelio ŽŪB jau ketvirtą kartą šienauja. Žeimelio ŽŪB turi 1,5 tūkst. sąlyginių galvijų, gano 500 karvių. Šiemet augino 450 ha daugiamečių žolių ir dabar nežino, kur dėti žoles, nes visos tranšėjos užpildytos, ritinius vargu ar per metus sušers. Daugiamečių žolių auginimo intensyvinimas gyvulininkystės ūkiuose yra svarbus grūdų, bei rapsų prekinės produkcijos auginimo rezervas.
Ekonomika
Rudenį, suskaičiavus „viščiukus“, mums ramiau nebus. Daug išlaidų patiriame džiovindami grūdus. Mažesnis rapsų derlius, jei javapjūtė užsitęs, gali sumažėti kviečių derlius, grūdai atpigo dėl sumenkusios kokybės, tačiau 7 t pašarinių kviečių ir apie 800 Eur/ha pajamų turėtų padengti išlaidas. 3 t/ha rapsų prekinės produkcijos ir 1000–1100 Eur pajamų leis gauti nedidelį pelną, kaip ir 7 t/ha maistinių kviečių. Nuvils žirniai, ypač vėliau kuliami. Uždirbome, jei kūlėme 4 t/ha maistinių žirnių, jei kulsime 3 t/ha pašarinių, patirsime didžiulių nuostolių. Žodžiu – rinka..., bus rudenį bėdų, nepadengtų skolų, tačiau tai laikina – tokie metai. Skolinsime vieni kitiems, skolins bankai, todėl tikrai išgyvensime. Pieno perdirbėjai jau prabilo apie kainų priedus – už litrą gausime ne 300, o 350 g geriamojo vandens, tačiau tai jau viltis, kilimas. Karvių nebemažinkime, nes vaikai, tik vandeniu maitinami, neužaugs.
Reikia ieškoti kitų taupymo priemonių ir būdų. Šį rudenį pigi salietra, pigesnės ir kitos trąšos, nedideli skolų atidėjimo procentai. Manau, tuoj po javapjūtės verta įsigyti ne tik rudeninių, bet ir pavasarį reikalingų trąšų. Šiek tiek galima sutaupyti – nesezoninė prekė visada pigiausia. Būtina sekti 2017 m. derliaus grūdų ir rapsų kainų tendencijas. Dažnai būna neblogi jų pakilimai. Kai rapsų kaina 360–370 Eur/t, o antros klasės kviečiai viršija 150 Eur/t, reikia iš anksto parduoti 2017 m. derlių. Aišku, rizikuojame prarasti, jeigu kainos kils, bet garantuojame bent šiokį tokį pelną. Kitu atveju galimas nuostolis.
Ne už kalnų ir spalio 9-oji – rinkimai. Žemdirbiai jos laukia su nerimu. Viliamės, jog į Lietuvos Seimą ateis suprantantys žemės ūkio reikalus. Juk reikia spręsti pienininkystės, grūdų perdirbimo, žemės konsolidavimo, kaimo tolesnio vystymosi, darbo ir užmokesčio, socialinio rėmimo ir dar daug kitų problemų. Tikiu, jog gerasis, teigiamas pradas nugalės, nors, kaip bebūtų, mes, lietuviai, dirbome, dirbame ir dirbsime Lietuvos žemę ir gyvensime ne tik su duona, bet ir su sviestu, per amžius.
